Mano laikas
Mano laikas suskaičiuotas,
Greit išeisiu į dausas.
Liko lūpos nebučiuotos,
Tu gali paliesti jas.
Leisk pajausti man švelnumą,
Grožį tavo spindinčių akių.
Ir pajausti malonumą,
Prieš užmiegant amžinu miegu.
Nemaniau, kad šiam pasauly,
Viskas greitai pasibaigs.
Gaila,nebeliko laiko.
Dangus moja man ateit...
Kartais
Kartais norisi turėt sparnus,
Ir išskrist ten kur dangus...
Kartais norisi pranykt,
Viską šiam pasaulyje palikt...
Kartais noris pagalvot,
Ar be manęs pasaulis bus kitoks?
Kartais noris verkti,
Net kai ašarų nėra...
Kartais noris nusijuokti,
Susapnavus artimą šalia...
Kartais noris tapt šešėliu,
Būti blaškomu tarp vėjų...
Kartais noris būt žvaigžde,
Kad atsimintų visi tave...
Kartais norisi prarasti viltį,
Patirti tolimą ir nepažintą mirtį...
Kartais norisi būt žmogumi,
Į kurį atkreiptų dėmesį visi...
Bet visalaik aš noriu to paties,
Kad mane draugai atmintų po mirties...
Tyloje
Tyloje sėdėt vienam baisu,
Per daug joje kyla blogų minčių.
Tyloje gali sėdėt ir nieko nesakyt,
Nes ir taip širdis iš skausmo plyš.
Tyloje tu atrandi save,
Paskęsdamas skausme.
Tyloje tu pamatai kitus,
Bandai suprast kodėl gyvenimas žiaurus.
Bet vis gi tyloje sėdėt gana,
Širdis tava ir taip skausmo pilna.
Verčiau išlyski iš tamsos,
Nes nežinai kada nebegalėsi jau išvyst dienos šviesos...
Rytas
Dar vienas rytas kupinas tylos išaušo,
Eini gatve, matai kaip žmonės vienas kitą pjausto.
Bandai juos sustabdyt, tačiau tavęs neklauso,
Ir vietoj supratimo tave patį į dalis supjausto.
Eini toliau ir pamatai akis žmonių,
Kurie vis kenčia nuo aplinkinių blogų.
Galbūt prabilt kančioj galėtų,
Bet vėl gi nėra to kas pastūmėtų.
Eini, eini, eini, eini,
Kol vieną dieną nieko nebeišvysti.
Mąstai kur dingo žmonės?
Išėjo jie visi dangun ieškot malonės...
Mano gyvenimas
Mano gyvenimas nebuvo lengvas,
Kelių pasirinkimas buvo menkas.
Ėjau daug kartų tais pačiais takais,
Kuriuos pramynus jau buvau senai.
Tačiau kiek kartų aš ėjau,
Kiekviename kely suklupdavau.
Neištiesė pagalbos rankos niekas,
Stiprybės nedavė net Dievas.
Bet vis gi atsistot aš sugebėjau,
Dabar ant tų žmonių visų aš dėjau.
Praeinu pro juos kaip jie praėjo pro mane,
Net nebandau atgal gręžiotis, ne.
Turiu savigarbos,orumo,
Man nesvarbu,tegu jie ir už krūmų tūno.
Jie pasalos man nesurengs,
Nes žino ,kad esu žmogus, kuris jų puolimus atrems... .
Ryte
Ryte su šypsena keliuos,
Vėl pamatyt tave vyliuos...
Bet visa tai iliuzija mana,
Nes nėr nė vieno ryto man su šypsena...
Tavęs nepamatysiu niekada,
Per daug jau didelė mana kančia...
Turėjau kažkada save,ieškodama tavęs,
Bet praradau kai supratau,kad neieškosi tu manęs...
Kokia ironija...Kokia kančia...
Žinoti,kad laiminga jau nebūsi niekada...
Paklausiu kartais:-o kada?Kada laiminga vėliai būsiu?
Bet pamatau tiktai nukritusius lapus,pakilusius su šalto vėjo gūsiu...
Kai svajonės sudūžta
Kai svajonės sudūžta,
Paskutinės viltys žūsta...
Pasaulis tampa pilkas,
Kiekvienas tarsi vilkas...
Seka akių minios,
Atvertos skausmo skrynios...
Gėlynai nebežydi,
Kraupias akis palydi...
Draugai lengvai išduoda,
Nieks rankos nepaduoda...
Gyvent yra sunku,
Be svajonių ir vilčių...
Jei meilės neturi,
Šypsotis negali...
Bet gyvenimas paguoda,
Dievas jį tik kartą duoda...
Dar vienas vakaras
Dar vienas vakaras vienatvės atėjo,
Liūdnų jausmų banga mane užliejo.
Sėdžiu tyloje, žiūriu pro langą,
Matau kaip baltos snaigės krenta.
Sėdžiu tyloje aš ir galvoju,
Mąstau apie ateinantį rytojų.
Meldžiu dangaus, kad ryt kančios nebūtų,
Kitaip nuo skausmo šypsena pražūtų...
Nors ir bandau šypsotis aš kas dieną,
Tačiau viduj slepiu sutrypta skausmo savo siela.
Nebegaliu ilgiau savy kentėti,
Manau pats metas man nebetylėti...
Tačiau, kad ir prabilt norėčiau,
Visvien to padaryti negalėčiau.
Nesiklaustytų manęs niekas, ne,
Nes žmonių melas pavertė mano gyvenimą kančia...
Užmerkiu akis
Užmerkiu akis,
Prisiminimuose prabėga praeitis.
Tos melo pilnos dienos,
Kada atrodė, jog teisybei nebeliko vietos.
Tos skausmo pilnos naktys,
Kada per ašaras nebegalėjau net akių atmerkti.
Ir visas blogis tas, tai tik pradžia,
Gyvenimo sunkaus, kuris tapo kančia.
Sunku kaskart pabust ryte,
Suvokt, kad to kas buvo nebėra.
Sunku man prisimint laikus,
Kada galvojome jog nieko blogo mum nebus.
Šilti prisiminimai iš mano atminties,
Tos mielos akys, kupinos vilties.
Akys, kurios dabar jau nieko nebemato,
Kurios senai nuo skausmo jau apako.
Esu žmogus ir nieko negaliu pakeist,
Suklupus negaliu sparnų išskleist.
Ne paukštis aš esu, aš tik žmogus,
Žmogus, kuris laukia, kol blogio nebebus...
Dar viena diena
Atėjo dar viena diena,
Tokia šviesi, graži, tyra.
Atrodo pagaliau blogio nebebus,
Motinos sugrįš pas paliktus vaikus.
Atrodo šiandiena visi laimingi bus,
Nieks blogio, skausmo nepajus.
Tačiau nevisuomet yra kaip knygos rašo,
Kartais užtenka vieno mažo blogio lašo.
Ir vėl visi kančioj paskendę,
Praradę viltį nusiirt į krantą.
Ir vėl visi nuo skausmo merdi,
Ištroškę nebegali atsigerti.
Ir vėl visi kovoj po vieną,
Pastatę nuo kitų po mūro sieną.
Jie tikisi ir laukia galo,
Karo, kuris negali likti be finalo.
Tačiau vienas ne karys,
Siena ne pilis.
Negali stovėt ramiai už jos,
Laukt kol priešų raitelis nebeatjos.
Silpnų žmonių tokia valia,
Apleido juos visus gyvenimo galia.
Pamiršo jie ką reiškia kautis,
Nuo priešų jau priprato kaukes mautis...